Neseniai patyriau lengvą depresijos epizodą, tikriausiai susijusį su kraustymosi nuovargiu ir įvairiais kitais egzistenciniais sunkumais; nieko rimto, bet depresijos nejaučiame tik dėl rimtų dalykų. Kaip terapeutas, aiškiai mačiau artėjančius įspėjamuosius ženklus: staigius perdėto liūdesio protrūkius, norą skųstis, nuovargį nuo pat pabudimo akimirkos, niūrų požiūrį į gyvenimą ir jausmą, kad niekas negali pagerėti – nei aš, nei mano bėdos.
Mane neramino dar du ženklai: viena vertus, mano kūnas pradėjo nebeklausyti, dažnai sulėtėjo, dažnai sulinko, bet kokia mintis apie judėjimą ar veiksmą nepasiekdavo raumenų, nebent labai stengčiausi; kita vertus, norėjau pasiduoti, paleisti save iš rankų.
Tada supratau, kad viskas gali tapti nevaldoma. Mano šeimoje yra buvę depresijos atvejų, ir jaučiau, kad mano depresijos genai bunda ir pradeda savo purviną griovimo darbą.
Taigi, pradėjau nuo paprastų pastangų: kiekvieną dieną vaikščiojau po mišką netoli namų, niekada nepraleidau nė vienos meditacijos sesijos, atlikau paprastas ir lengvas užduotis (tvarkiausi, gaminau maistą), ieškojau gerai besilaikančių žmonių kompanijos, stengiausi atstumti ir numalšinti neigiamas mintis bei situacijas, stengiausi šypsotis sau ir nuolat kartojau: „viskas bus gerai, viskas bus gerai“. Nieko per daug sudėtingo, bet laikui bėgant tai išlaikiau.
Galbūt to nebūtų pakakę; tada man būtų tekę svarstyti antidepresantus arba kolegos pagalbą. Bet tai suveikė. Po kelių dienų nepasijutau geriau, bet supratau, kad mano būklė nebeblogėja. Tada kelias savaites atėjo trapumo laikotarpis: galėjau išsilaikyti virš vandens, bet bet kokia nesėkmė, didelė ar maža, vėl užvesdavo depresijos variklį. Pagaliau, po kelių mėnesių, pamažu sugrįžo ramybė. Kol skaitysite šias eilutes, ši istorija tikriausiai jau bus praeitis.
Tad kodėl aš jums visa tai pasakoju? Nes man atrodo, kad mums, žmonėms, gerai, kai kiti žmonės pasakoja, kaip jie kovoja su savo sunkumais. Ir todėl, kad geriau sau priminti, kokie esame trapūs ir kaip svarbu puoselėti savo laimę, kuri yra kliūtis (ne garantija) nuo depresijos.
Ir tada, kadangi kiekviena nelaimė palieka mums palikimą (aš būčiau mieliau apsiejęs be palikimo ir vengęs nelaimės, bet mes nesirenkame!), iš šio epizodo pasilikau šią rašytojo Frédérico Pajako frazę:
"Esame tai, kuo galime būti, daug daugiau nei tai, kuo norime būti."
Kai vėjas pučia prieš tave, darai, ką gali, o ne tai, ko nori; bet tą mažytę dalelę privalai padaryti, kad nenuskęstum...
Iliustracija: Asilas taip pat kenčia nuo šiokio tokio depresijos priepuolio, bet yra gerai paguostas ir išsiblaškęs... (Fėjų karalienė Titanija ir asilo užpakalis, Edwin Landseer, 1848–1851, Viktorijos nacionalinė galerija, Australija).
PS : cette chronique a été publiée à l’origine dans Psychologies Magazine en novembre 2024.