Schadenfreude : ce terme allemand désigne la joie mauvaise que nous pouvons éprouver parfois à voir les autres personnes, ou au moins certaines personnes, en difficulté.
Le contraire de cette Schadenfreude, de cette joie mauvaise, c’est bien sûr l’empathie ou la compassion, c’est le fait de s’attrister lorsqu’on voit les autres dans la peine.
Et l’émotion jumelle de la Schadenfreude, c’est l’Anhétéroeudémonie, l’incapacité à se réjouir du bonheur d’autrui. Bon, l’Anhétéroeudémonie, c’est un mot qui n’existe pas, pas encore en tout cas : je l’ai créé de toutes pièces, à partir trois de racines grecques : A privatif, hétéro : l’autre, eudémonie : le bonheur. Et voilà une nouvelle émotion à ajouter au triste catalogue des passions tristes !
Le contraire de l’Anhétéroeudémonie, c’est le bonheur altruiste : le plaisir que l’on ressent à voir les autres heureux, à voir leurs bonheurs, à voir leurs succès. C’est une émotion que l’on apprend à cultiver par exemple dans les méditations bouddhistes, ou par des exercices de psychologie positive.
Ir tai ne tik gerų jausmų klausimas! Džiaugsmas kitų laime yra gebėjimas, kuris pagerina mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, turime tyrimų, kurie rodo, kad poroje vienas iš ilgaamžiškumo ir stiprybės veiksnių yra tai, kad kiekvienas partneris nepavydi kito sėkmės, o priešingai, nuoširdžiai ja džiaugiasi ir tai išreiškia.
Bet grįžkime prie anheteroeudemonijos: kodėl sunku džiaugtis kitų laime? Kodėl toks altruistinės laimės užkietėjimas?
Tai gali būti vienkartinis, atsitiktinis reiškinys: pralaimėjus varžybas, nesvarbu, ar tai sportinės, ar profesionalios, net jei ir nelinki nieko blogo tiems, kurie laimėjo, sunku už juos džiaugtis. Tai visiškai normalu ir po kurio laiko praeina.
Tačiau kai kuriems žmonėms tai taip pat gali būti ilgalaikis, nusistovėjęs, chroniškas charakterio bruožas…
Anheteroeudemonija gali kilti iš pavydo, noro turėti tai, ką turi kiti, o ko mums trūksta, pavyzdžiui, laimės. Ji taip pat gali kilti iš smulkmeniškumo, niekšiškumo ir sunkumų mylint kitus žmones.
Et dans ce cas, une des solutions, un des exercices qui vont pouvoir nous sauver, si nous sommes atteints de ce mal, c’est l’admiration, les exercices d’admiration. Tous les jours, prendre la bonne habitude de nous réjouir de ce qui est beau et bon autour de nous. On peut commencer par le plus facile, admirer le lever et le coucher du soleil, le vol des oiseaux, la grâce des fleurs des champs… tout cela va dissoudre peu à peu nos tendances à l’Anhétéroeudémonie.
Kai tai suvaldome, pereiname prie kažko sunkesnio: žavėjimosi savo artimu! Tai yra, pripažinti jų pranašumą prieš mus įvairiose srityse ir tuo džiaugtis. Sakyti sau, kad jei norime būti panašūs į juos, tai stebėti juos, žavėtis jais ir semtis įkvėpimo iš jų bus naudingiau nei patirti anetereodemoniją.
Norėdami tai padaryti, pirmiausia pamirštame save: užtraukiame rankinį stabdį savo ego ir jo polinkiui visada lyginti save su savimi.
Tada truputis logikos: mes savęs klausiame, kaip kitų laimė atima iš mūsų pačių laimės.
Galiausiai nusišypsome, giliai įkvepiame ir sakome sau: gero jai, gero jam, tebūnie jam viskas geriausia.
Atrodo per lengva? Būkite atsargūs dėl savęs ir savo įsitikinimų!
Ši istorija, kaip ir visi teigiamosios psichologijos pratimai, ir kaip gyvenimas apskritai: pokyčiams svarbiausia ne tai, ką galvoji, o tai, ką darai.
Pabandyk, pamatysi, veikia labai gerai!
Iliustracija: Visada jaučiu anheteroeudemoniją (priešininkų komandai), kai „Stade Toulousain“ pralaimi rungtynes…
PS : cet article reprend ma chronique (à écouter ICI) du 29 avril 2025 dans l’émission de France Inter, Grand Bien Vous Fasse.