Meilė? Štai tema, kuri privertė žmones atsidusti!
Dūsaujame, nes mums trūksta meilės, dūsaujame, nes meilė mus supurto ir apverčia mūsų gyvenimus aukštyn kojomis.
Ir ne tik žmonės dūsauja dėl meilės, yra ir apžvalgininkų bei komentatorių: ką daugiau ir geriau galima pasakyti apie meilę, nei tai, kas jau buvo pasakyta ar parašyta 1000 kartų?
Meilė yra kaip laimė: tikras, universalus jausmas; bet sudėtinga apibrėžti, nes ji turi tiek daug veidų, nes ji gali būti tokia skirtinga kiekvienam žmogui ir net tame pačiame žmoguje, nuo vienos gyvenimo akimirkos iki kitos.
O meilė ir laimė taip pat yra idealai, dažnai klastingi ir painūs: „Ar aš tikrai laimingas dabar?“, „Ar ši meilė tikrai yra tikra meilė?“
Tai taip nuvilia, kad kai kurie mieliau pasiduoda ir sako, kad laimė ir meilė yra iliuzijos.
Paklausykite Houellebecqo: „Nebijokite laimės, jos nėra“.
Paklausykite La Rošfuko: „Yra žmonių, kurie niekada nebūtų įsimylėję, jei nebūtų girdėję apie meilę.“
Taigi, meilė tėra konceptualus, kultūrinis konstruktas, kurį taikome įvairiausiems jausmams? Tokiems jausmams kaip prisirišimas prie kitų, malonumas būti kartu, seksualinis potraukis...
Tai ginčytina. Tačiau neabejotina, kad kiekviena kultūra daro įtaką mūsų meilės sampratai. Vakaruose dvariškos, o vėliau ir romantiškos meilės literatūra mus formavo šimtmečius su savo svajonių poromis: Tristanu ir Izolde, Pauliumi ir Virginija...
Et quand je dis façonnés, je ferais mieux de dire conditionnés.
Écoutez ce qu’écrit Alfred de Musset, dans sa comédie en 2 actes À quoi rêvent les jeunes filles : « La vie est un sommeil, l’amour en est le rêve, et vous aurez vécu si vous avez aimé… » Sous-entendu : si vous n’avez jamais aimé, vous n’aurez pas vécu, ou juste une sous-vie.
Et après la littérature, il y a eu le cinéma, les grands films d’amour, qui ont marqué génération après génération : Docteur Jivago, Love story, Sur la route de Madison, Titanic… Moi, perso, c’est Out of Africa…
Kaip galima nenorėti įsimylėti po viso to? Ir kaip galima negalvoti: „Na, tai paprasta, tikra meilė egzistuoja, ji išpildys visus mano troškimus, ji tęsis amžinai, ji atneš man amžiną laimę...“
Na, aišku, realiame gyvenime viskas sudėtingiau...
Laimei, šalia kultūros, kuri verčia mus svajoti, yra ir mokslas, kuris verčia mus mąstyti.
Naujausi ir įtikinamiausi tyrimai rodo, kad meilė yra malonaus emocinio rezonanso būsena tarp dviejų žmonių, turinti altruistinį aspektą (norime kitam žmogui paties geriausio). Tai paprasta: meilė egzistuoja tada, kai džiaugiamės būdami kito žmogaus, kuriam linkime gero, akivaizdoje.
Tai yra visų įmanomų meilės formų pagrindas: draugystė, meilė, romantika, švelnumas, brolybė ir sesersystė, geranoriškumas žmonijai...
Remiantis tuo, žinoma, pridedami ir kiti ingredientai: seksualinis potraukis, ir štai kur erotika; ilgesys kitam, kai tik jo nebėra, ir tai yra aistra; savininkiškumas ir pavydas, ir... tai yra bėdų pradžia! Ir tai yra meilės pabaiga.
Nes svarbiausia meilėje yra noras daryti gera kitam, gebėjimas džiaugtis, kad kitas egzistuoja ir yra laimingas; jei įmanoma, su mumis, jei reikia, be mūsų.
Taigi, štai savaitės pratimas, vadinamas „Grįžimas prie meilės pagrindų“: pagalvokite apie visus žmones, kuriuos mylite, nesvarbu, ar tai būtų santuokinė, šeimyninė, ar draugiška meilė; išnagrinėkite kiekvieną iš šių meilės ryšių; ir paklauskite savęs: ar galite tiesiog ir nuoširdžiai džiaugtis, kad jie egzistuoja ir kad jie yra laimingi, su jumis ar be jūsų?
Pagalvokite apie tai ir, jei reikia, imkitės pastangų mylėti geriau...
Iliustracija: garsus muzikantas Marin Marais, viola da gamba karalius, kuriantis (galbūt) meilės dainą... (André Bouys seminaras, Marin Marais portretas su viola da gamba, 1704, Musée de la Musique, Philharmonie de Paris).
PS : cet article reprend ma chronique du 17 juin 2025, que vous pouvez écouter ici, c’était dans l’émission de France Inter, Grand Bien Vous Fasse.